Kaip prižiūrėti tujas, kad jos neišdžiūtų ar nenuruduotų? Dažniausios klaidos

Kaip prižiūrėti tujas, kad jos neišdžiūtų ar nenuruduotų? Dažniausios klaidos

Tujų fiziologija: kodėl jos paruduoja ar džiūsta?

Tujos – kiparisinių šeimos visžaliai, kurių spygliai garina drėgmę ištisus metus. Net trumpas sausros laikotarpis gali sukelti streso reakciją: šoniniai ūgliai paruduoja, o šaknų sistema praranda antgalius, atsakingus už maisto medžiagų įsiurbimą. Rudavimą skatina ir dirvos pH disbalansas (pH < 5,5), magnio trūkumas bei žiemos saulė, kuri išgarina vandenį kai šaknys dar įšalusios.

Laistymo taisyklė „10 litrų–10 dienų“

Naujai pasodintos tujos – 10 l vandens vienam sodinukui kas 2–3 dienas pirmą mėnesį.
Įsišaknijusios – 10 l vienam metrui aukščio kas 7–10 dienų, jei nėra lietaus.
Laistykite anksti ryte, jog šaknys spėtų pasisavinti drėgmę iki vidurdienio kaitros. Venkite drėkinti spyglius vakarais – rasos ir drėgmės derinys skatina grybelį „Kabatina thujae“.

Tręšimas: pavasario azotas, vasaros kalis ir rudeninis magnis

Pavasarį (balandis–gegužė). Lėtai atpalaiduojančios NPK 15-5-8 trąšos (30 g/m²).
Vasarą (liepa). Skystas kalio tirpalas (10 g/10 l) skatina tankesnį spyglių atsinaujinimą.
Rudenį (rugsėjis). Magnio sulfatas (20 g/10 l) užkerta kelią oranžiniam rudavimui žiemą. Svarbu: po rugpjūčio vidurio venkite azoto, kad ūgliai nespurtų ir nenušaltų.

Dirvos ir mulčo reikšmė tujų sveikatai

Tujos mėgsta lengvą, humusingą priemolį (pH 6,0–7,0). Sunkią molio žemę pagerinkite smėliu (1:1), o rūgščią – medienos pelenais (0,5 l/m²). 5 cm smulkintos žievės mulčas palaiko drėgmę ir stabdo piktžoles, tačiau palikite 3 cm tarpą aplink kamieną, kad žievė nedrėktų nuolat.

Genėjimas: kada ir kiek galima trumpinti?

Pirmasis karpymas – kitą pavasarį po sodinimo, kai tuja pasiekia 30 cm aukštį.
Formuojamasis – balandžio pabaigoje ir rugpjūčio pradžioje; nukirpkite ne daugiau kaip trečdalį jaunų ūglių.
Sanitarinis – išpjaunamos rudos, išdžiūvusios šakos bet kuriuo metu. Dezinfekuokite sekatorių (spiritu), kad neplatintumėte grybinių ligų.

Dažniausios klaidos ir kaip jų išvengti

Per giliai pasodinta šaknies kaklelis. Kaklelis turi būti lygiai su dirvos paviršiumi; per giliai – tuja skurs.
Laistoma tik paviršius. Pakaks drėkinti 15 cm gylį – paviršinis laistymas skatina seklias šaknis.
Vasaros tręšimas azotu. Pernelyg minkšti ūgliai rudenį paruduoja.
Žiemos saulės „nudegimai“. Pietinėje pusėje jaunus sodinukus pridėkite jutine medžiaga arba eglės šakomis.
Genima vieną kartą rudenį. Vėlyvas pjūvis palieka neužsigijusias žaizdas, kurios žiemą išdžiūsta.

Ilgalaikis tujų žalumas – nuoseklios priežiūros rezultatas

Laikantis laistymo grafiko, subalansuoto tręšimo ir tinkamo genėjimo, tujos išlieka tankios bei sodriai žalios. Stebėkite dirvos drėgmę, koreguokite pH ir neleiskite azotui dominuoti vasaros pabaigoje – tuomet išvengsite rudavimo ir džiūvimo, o gyvatvorė taps patikima, ilgaamže kiemo užuovėja.